Afrikinė arklių liga

Sukėlėjas: afrikinės arklių ligos virusas, priklausantis Reoviridae šeimai, Orbivirus genčiai. Ligą sukelia vienas ar daugiau iš 9 skirtingų viruso serotipų.

Paplitimas: rytų ir pietų Afrikoje, dažniausiai arklių, mulų, asilų, zebrų populiacijose. Drambliai, kupranugariai ir šunys taip pat gali būti užsikrėtę, tačiau jiems dažniausiai nepasireiškia klinikiniai požymiai. Užsikrėtusių arklių gaištamumas siekia 70-95%, mulų – 50%, asilų ~ 10%. Zebrams ir afrikiniams asilams infekcija pasireiškia subklinikine forma, tačiau gali būti pastebimas lengvas karščiavimas. Viremija gali trukti iki 40 dienų.

Klinikiniai požymiai:

•   Subklinikinė forma: karščiavimas 40-40,5oC, negalavimas 1-2 dienas, labai retai baigiasi mirtimi.
•   Poūmė (širdies) forma: karščiavimas 39-40oC, atsiranda galvos audinių, kaklo, krūtinės ir pečių srities patinimai. Gaištamumas apie 50%.
•   Ūminė (kvėpavimo/plaučių) forma: karščiavimas 40-41oC, dusulys, spazminis kosulys, išsiplėtę šnervės, iš kurių teka putotos išskyros, paraudę junginės, beveik visada baigiasi mirtimi.
•   Mišri (širdies ir plaučių) forma: pasitaiko dažnai, mirtingumas siekia 70-80% ir daugiau.

Nors arkliams ši liga dažniausiai baigiasi mirtimi, kitos arklinių rūšys ir mišrūnai gali turėti tik lengvų klinikinių požymių.

Infekcija šunims:

•   Šunims paplitusi plaučių forma.
•   Mirtini atvejai aprašyti apie šunis, kurie epidemijų metu ėdė užkrėstą mėsą.

Sukėlėjo plitimas:

•   Neplatinama kontakto būdu.
•   Platina Culicoides spp. genties vabzdžiai (vektorinis perdavimas).

Dėl savo vektorinio perdavimo modelio afrikinės arklių ligos virusui yra būdingas sezoniškumas, kai vektoriai yra aktyviausi (po lietaus sezono tropikuose, vasarą ir rudenį vidutinio klimato regionuose). Viruso šaltiniu gali būti infekuotų gyvūnų kraujas, vidaus organai, sperma, šlapimas ir kiti kūno skysčiai, tačiau atlikti moksliniai tyrimai nenustatė, kad virusas galėtų būti perduodamas per šiuos paminėtus šaltinius kontakto metu. Šunys virusu užsikrečia ėsdami infekuotą arklieną. Eksperimentinių tyrimų metu nustatyta, kad virusas į organizmą gali patekti atliekant subkutanines (poodines) ir intravenines injekcijas. Viremija arkliams dažniausiai trunka 4-8 dienas, tačiau gali trukti iki 21 dienos, zebrams – 40 dienų, asilams – iki 28 dienų. Pasveikę gyvūnai nelieka viruso nešiotojais.

Diferencinė diagnozė:

•   Juodligė.
•   Arklių infekcinė anemija.
•   Arklių virusinis artritas.
•   Arklių encefalozė.
•   Piroplazmozė.
•   Purpura haemorrhagica – odos, gleivinės bėrimai, kraujosrūvos.
•   Hendra virusas.

Viruso atsparumas:

•   Virusas gali būti inaktyvuotas kaitinant citruotą plazmą 78oC temperatūroje 120 min.
•   Virusas stabilus esant pH nuo 7 iki 8,5, sunaikinamas, kai pH < 6 arba pH ≥12.
•   Puvimo procesas viruso nesunaikina, pavyzdžiui, suiręs kraujas gali būti infekcijos šaltiniu daugiau nei 2 metus, tačiau gaišenoje virusas sunaikinamas akimirksniu, dėl mažėjančio pH.
•   Virusas inaktyvuojamas: 0,1% formalino tirpale per 48 valandas, β-propiolaktono 0,4% tirpale, spinduliuote, 2% acto rūgštimi, 3% natrio hipochloritu.

Gydymas:

•   Veiksmingo medicininio gydymo nėra.

SVARBU!

Vakcinacija Lietuvoje uždrausta.

Tai viena iš ligų, įtrauktų į Pasaulinės gyvūnų sveikatos organizacijos (PGSO) sąrašą. Ši liga gali labai greitai plisti ir sukelti didelių socialinių ir ekonominių pasekmių. Apie ligos įtarimą ir pasireiškimą privaloma pranešti VMVT.

Teisės aktai:

2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/429 dėl užkrečiamųjų gyvūnų ligų, kuriuo iš dalies keičiami ir panaikinami tam tikri gyvūnų sveikatos srities aktai (Gyvūnų sveikatos teisės aktas)

Naudingos nuorodos:

Europos komisijos interneto svetainė
OIE interneto svetainė
AHS (oie.int)

 

Atnaujinta:
2021-12-10
Atgal