Lėtinė elnių išsekimo liga Lietuvoje niekada nebuvo nustatyta

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) informuoja, kad Lietuvoje lėtinė elnių išsekimo liga niekada nebuvo nustatyta. Ši elniniams gyvūnams pavojinga liga 2016 m. išplito JAV ir Kanadoje, o 2017 m. jos atvejų diagnozuota Norvegijoje.

Nepaisant to, kad nei Lietuvoje, nei Europoje ši liga nėra paplitusi, vadovaujantis Europos maisto saugos tarnybos (EFSA) rekomendacijomis, Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje pradėta vykdyti lėtinės elnių išsekimo ligos stebėsenos programa. Dvejų metų trukmės programą kofinansuoja Europos Komisija.

Vykdant minėtą programą, per 10 šių metų mėnesių dėl elnių išsekimo ligos tirti sumedžiotų, rastų negyvų, žuvusių avarijose, nugaišintų dėl blogos sveikatos stirnų (466), elnių (159) ir briedžių (36) mėginiai (iš viso 661 mėginys, iš jų 636 laukinių ir 25 – laikomų aptvaruose). Liga nenustatyta nė viename mėginyje.

VMVT primena medžiotojams ir laukinių gyvūnų aptvaruose laikytojams, taip pat kitiems asmenims, jog pastebėjus išliesėjusį ar sutrikusios  elgsenos laukinį gyvūną ar radus elninio gyvūno gaišeną, privalu nedelsiant apie tai pranešti veterinarijos gydytojui arba VMVT teritoriniam padaliniui.

Lėtinė elnių išsekimo liga (angl. chronic wasting disease) – viena iš užkrečiamųjų spongiforminių encefalopatijų, kurią sukelia prionas, t. y. pakitęs baltymas, kuris pirmiausiai randamas laukinių gyvūnų centrinėje nervų sistemoje (galvos smegenyse) ir limfmazgiuose. Šis baltymas gali išplisti į periferinę nervų sistemą ir raumenis.

Ligai imlūs visi elniniai gyvūnai: šiauriniai elniai (Rangifer tarandus), suominiai šiaurės elniai (Rangifer tarandus fennicus), briedžiai (Alces alces alces), stirnos (Capreolus capreolus), baltauodegiai elniai (Odocoileus virgilianus) ir taurieji elniai (Cervus elaphus).

Sergantys elniniai gyvūnai atsiskiria nuo bandos, dažnai vaikšto ratais nuleidę galvas, atsiranda eisenos pakitimų, kitų gyvūnams nebūdingų elgesio pakitimų (pastebimas drebulys, vangumas arba atvirkščiai – nervingumas ar agresyvumas). Pasitaiko padidėjęs seilėtekis, dantų griežimas, dažnesnis gėrimas ir šlapinimasis. Gyvūnai liesėja ir galiausiai gaišta. Dažniausiai suserga vyresnio amžiaus gyvūnai.

Užsikrėtimo būdai – tiesioginio kontakto metu ir per aplinką užterštą gyvūnų išskyromis (seilėmis, šlapimu, išmatomis). Ligą sukeliantis baltymas prionas ilgai išlieka aplinkoje, todėl dėl šios ligos nugaišę gyvūnai gamtoje tampa natūraliu užkrato šaltiniu, prie ligos platinimo prisideda plėšrūnai, maitėdžiai žvėrys ir maitlesiai paukščiai.

Atgal